Biuro patalpos reikalingos beveik kiekvienam verslui, be jų yra neįmanoma, taigi, paklausa centrinėje miesto dalyje visada yra geidžiamas verslininkų grobis. Tiesa, ne visada patalpų nuomos sandoriai rutuliojasi taip sėkmingai kaip norėtųsi. Ne kartą teko susidurti su situacija, kai kompanijos išsinuomoja didesnes patalpas, nei yra reikalingos jų darbuotojams. Tuo tarpu ilgalaikės nuomos sutartys nepalieka erdvės susitarimams – mokėti nuomą reikia.
Šiame straipsnyje apžvelgsime žingsnius, kuriuos reikia atlikti, norint sėkmingai išnuomoti biuro patalpas ar laisvą kabinetą.
Susvyravus įmonės finansinei būklei, papildomų patalpų nuoma tampa išeitimi, kaip sutaupyti. Tereikia surasti naujus nuomininkus, kurie bus pasiryžę jūsų laisvą kabinetą išsinuomoti.
Paruoškite patalpas. Pasamdykite valymo kompaniją ar savo samdomos valytojos paprašykite, kad ji sutvarkytų kabinetą, kurį jūs ruošiatės išnuomoti. Nei vienas žmogus nenorės iš jūsų išsinuomoti netvarkingo ofiso. Nuomininkai tikisi, kad už bazinį tvarkos palaikymą atsakysite jūs.
Baldai ne visada suteikia papildomos vertės. Juos palikite ir pristatykite būsimiems nuomininkams tik tuo atveju, jei jie, iš tiesų, yra geros būklės. Kava apipilti minkšti baldai ir sulūžęs kompiuterio stalas, išklerusios spintos – tai daiktai, kuriuos reikia arba sutvarkyti, arba išmesti. Nevalia jų rodyti potencialiems nuomininkams.
Nepamirškite padaryti nuotraukų. Jos bus reikalingos, talpinant skelbimus ar siunčiant patalpų nuomos pasiūlymą partneriams. Žmonės visada pirmiausia nori pamatyti bent nuotraukas. Geriausia, kad jos atspindėtų realią situaciją, šitaip sutaupysite tiek savo, tiek būsimų nuomininkų laiko. Žmonės, kuriems patiks nuotraukos, bet nepatiks pačios patalpos, vistiek jų nenuomos. Jei patalpos nuomojamos be baldų, tai spintos ir minkšti baldai fotosesijos metu turėtų būti išnešti.
Pirmiausia apie nuomojamas patalpas praneškite savo pažįstamiems. Šiandien turime daug įrankių, kaip paskleisti žinią. Naudokite socialinius tinklus. Nuomodami patalpas pažįstamiems žmonėms sumažinate riziką. Iš gatvės atėję žmonės gali būti nesuinteresuoti išsaugoti gerą jūsų patalpų būklę.
Prieš talpindami skelbimus į specializuotus interneto portalus, peržiūrėkite konkurentų skelbimus. Duomenys apie kitus biuro patalpų nuomininkus padės jums nurodyti konkurencingesnę kainą. Visada geriausia remtis rinkos kaina. Jei kaina bus per maža, potencialūs nuominkai gali galvoti, kad kažkas jūsų patalpoms yra blogai, jei kaina per aukšta, jums bus sunku surasti, norinčių nuomotis. Taip pat nepamirškite numatyti ir minimalaus nuomos laikotarpio. Paprastai sutartys pasirašomos 3 ar 6 mėnesiams.
Rašydami skelbimo tekstą skelbimo portale galvokite, kokie klausimai kyla žmogui, norinčiam patalpas išsinuomoti. Paprastai žmonėms svarbiausia miesto vieta, infrastruktūra, tvarka ir, žinoma, kaina. Nepamirškite nurodyti šių dalykų. Taip pat skelbime nurodykite kontaktinį asmenį ir valandas, kuriomis šis asmuo galės atsiliepti. Tokiu būdu išvengsite skambučių vėlai vakare ar savaitgaliais. Jei nuomininko paieškos darbus patikite savo pavaldiniui, pažadėkite už tai jam pastangų vertą atlygį.
Geriausia , kai nuoma rūpinasi vienas žmogus. Dažnai nuomininkams kyla klausimų, į kuriuos ne visada galima pateikti tikslų atsakymą.
Visi be išimčių patalpų nuoma susidomėję žmonės norės atvykti pažiūrėti. Su vieta, kurioje gali tekti dirbti mažiausiai kelis mėnesius, nori susipažinti bet kuris nuomininkas. Taigi, pasirūpinkite, kad ir potencialiems nuomininkams atvykus, patalpose viskas būtų tvarkoje. Svarbiausia, kad realybė nesiskirtų nuo to, ką nuomininkai matė nuotraukose ar tikėjosi perskaitę patalpų aprašymą.
Jei visiems šiems darbams neturite laiko, samdykite nekilnojamo turto nuoma užsiimančią kompaniją. Jie pasinaudodami savo ryšiais, įrankiais ir laiko patikrintomis metodikomis nuomininkus suras greičiau, nei tai galite padaryti vien tik savo jėgomis. Tokiu atveju iš nuomos uždirbsite mažiau, bet surasite nuomininkus greičiau.
2012 m. rugsėjo 4 d., antradienis
2012 m. sausio 31 d., antradienis
Gotika ir renesansas Lietuvos balduose
XIII – XIV amžiuje Europoje, o tiksliau Prancūzijoje užgimė gotikos stilius. Šis menas vyravo architektūroje, juvelyrikoje ir net balduose. Gotikiniai baldai buvo puošiami architektūriniais elementais, smailiomis strėlėmis, bokšteliais ir kolonėlėmis. Apskritai gotikiniai baldai buvo labai paprasti. Pagrindinis baldas buvo suolas. Jį statydavo prie sienos ir tokio baldo paskirtis buvo dvejopa: gulėjimui ir sėdėjimui. Kėdės savo konstrukcija labiausiai priminė dėžę, turėjo uždarą ir aukštą atkaltę. Dažniausiai tokie baldai buvo gaminami iš ąžuolo, rečiau iš riešutmedžio, eglės ar pušies medienos.
Į Lietuvą šis stilius atkeliavo pavėlavęs šimtmečiu ir labai pasireiškė miestų architektūroje. Ypač Vilniuje buvo pastatyta daug naujų gotikinio stiliaus pastatų. Lyg grybai po lietaus dygo bažnyčios, rūmai, visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai. Neatsiliekant nuo vyraujančios mados, naujuose namuose turėjo būti ir to paties, gotikinio stiliaus baldai. Miestuose namai stovėdavo šalia vienas kito ir dažnų gaisrų metu sudegdavo ne tik pastatų išorė, bet ir interjeras. Taigi galime manyti, jog viduramžių gaisruose buvo sunaikinti šio stiliaus amatininkų dirbiniai ir dėl to nei vienas Lietuvos muziejus neturi gotikinių baldų pavyzdžių.
Renesansas, gimęs Italijoje, Lietuvoje pradėjo reikštis dar gotikos stiliaus laikotarpiu. Šio naujojo stiliaus baldai, kaip ir interjerai buvo monumentalūs, patalpose dėstyti palei sienas, dažniausiai net nejudinami. Interjere baldų nedaug, tačiau jie sunkūs, masyvūs. Pagrindine gamybine medžiaga išliko ąžuolo ir riešutmedžio mediena, tačiau didelis dėmesys pradėtas kreipti į baldų detales, kurios pradėtos drožinėti ir puošti. Dažniausiai puošiamos drožiniais būdavo didžiosios baldų plokštumos. Mėgti geometriniai raštai, smailias arkas keitė apvalesni kontūrai, atsirado tokie antikiniai architektūriniai elementai kaip kolonos, piliastrai ir dantyti karnizai. Visame mene vyravo panašios tendencijos, todėl galima manyti, kad architektūrinis stilius būdavo pradžia ir vyraujanti mada tokioms meno ir amatų šakoms kaip dailė, juvelyrika, baldai ir net drabužiai. Renesansas atpažįstamas per kartušus, girliandas, arabeskas, grifų ir liūtų galvas bei kupidonus. Šie elementai labai mėgti ne tik kuriant pastatus, bet ir balduose. Be suolų – dėžių pradedamos plačiau naudoti spintos, tačiau tokius baldus išgalėdavo įsigyti tik didikai ar bažnyčios atstovai. Indai ir drabužiai laikyti bufetuose – kredensuose. Dar vienas amatininkų išradimas buvo spintelės – kabinetai ir spintos skirtos knygų laikymui. Lova tuo metu buvo architektūrinė sienos dalis. Stalai keturkampiai, apskriti ar šešiakampiai rėmėsi į dvi atramas arba buvo vienakojai. Sėdimųjų baldų asortimentas renesanso laikotarpiu buvo labai nedidelis. Vienos kėdės buvo su sukryžiuotomis kojomis, kitos – su drožinėtomis ažūrinėmis lentelėmis. Kėdės kojos dažnai priminė liūtų letenas, o baldų sujungimai slėpėsi už moterų figūrų – kariatidžių. Porankiai dažnai buvo užbaigiami voliutomis ir jau minėtų liūtų ar avinų galvomis. To laikotarpio amatininkai pagamino naujo tipo kėdės ir fotelio tipą, kuris buvo su vytomis, suktomis kojomis bei atkalte. Sėdėjimui skirtus baldus aptraukdavo oda arba audeklu, kurį pritvirtindavo varinėmis ar iš bronzos pagamintomis vinimis, o pakraščius paryškindavo kutais. Šio laikotarpio baldai mūsų dienomis taip pat didelė retenybė, tačiau muziejų kolekcijose galime apžiūrėti renesanso laikotarpio pavyzdžių.
Šiandieninė pramonė baldus gamina iš įvairiausių medienos ir net plastiko rūšių. Tačiau dabartinės tendencijos privertė kūrėjus vėl atsižvelgti į gamtą ir į natūralumą. Pasaulyje vis labiau vertinami tikro, natūralaus ir kvepiančio medžio gaminiai. Medžio masyvo baldai pasižymi išskirtine kokybe ir turi išliekamąją vertę. Mediniai baldai mėgiami tų, kurie vertina tradicijas ir ilgaamžiškumą.
Į Lietuvą šis stilius atkeliavo pavėlavęs šimtmečiu ir labai pasireiškė miestų architektūroje. Ypač Vilniuje buvo pastatyta daug naujų gotikinio stiliaus pastatų. Lyg grybai po lietaus dygo bažnyčios, rūmai, visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai. Neatsiliekant nuo vyraujančios mados, naujuose namuose turėjo būti ir to paties, gotikinio stiliaus baldai. Miestuose namai stovėdavo šalia vienas kito ir dažnų gaisrų metu sudegdavo ne tik pastatų išorė, bet ir interjeras. Taigi galime manyti, jog viduramžių gaisruose buvo sunaikinti šio stiliaus amatininkų dirbiniai ir dėl to nei vienas Lietuvos muziejus neturi gotikinių baldų pavyzdžių.
Renesansas, gimęs Italijoje, Lietuvoje pradėjo reikštis dar gotikos stiliaus laikotarpiu. Šio naujojo stiliaus baldai, kaip ir interjerai buvo monumentalūs, patalpose dėstyti palei sienas, dažniausiai net nejudinami. Interjere baldų nedaug, tačiau jie sunkūs, masyvūs. Pagrindine gamybine medžiaga išliko ąžuolo ir riešutmedžio mediena, tačiau didelis dėmesys pradėtas kreipti į baldų detales, kurios pradėtos drožinėti ir puošti. Dažniausiai puošiamos drožiniais būdavo didžiosios baldų plokštumos. Mėgti geometriniai raštai, smailias arkas keitė apvalesni kontūrai, atsirado tokie antikiniai architektūriniai elementai kaip kolonos, piliastrai ir dantyti karnizai. Visame mene vyravo panašios tendencijos, todėl galima manyti, kad architektūrinis stilius būdavo pradžia ir vyraujanti mada tokioms meno ir amatų šakoms kaip dailė, juvelyrika, baldai ir net drabužiai. Renesansas atpažįstamas per kartušus, girliandas, arabeskas, grifų ir liūtų galvas bei kupidonus. Šie elementai labai mėgti ne tik kuriant pastatus, bet ir balduose. Be suolų – dėžių pradedamos plačiau naudoti spintos, tačiau tokius baldus išgalėdavo įsigyti tik didikai ar bažnyčios atstovai. Indai ir drabužiai laikyti bufetuose – kredensuose. Dar vienas amatininkų išradimas buvo spintelės – kabinetai ir spintos skirtos knygų laikymui. Lova tuo metu buvo architektūrinė sienos dalis. Stalai keturkampiai, apskriti ar šešiakampiai rėmėsi į dvi atramas arba buvo vienakojai. Sėdimųjų baldų asortimentas renesanso laikotarpiu buvo labai nedidelis. Vienos kėdės buvo su sukryžiuotomis kojomis, kitos – su drožinėtomis ažūrinėmis lentelėmis. Kėdės kojos dažnai priminė liūtų letenas, o baldų sujungimai slėpėsi už moterų figūrų – kariatidžių. Porankiai dažnai buvo užbaigiami voliutomis ir jau minėtų liūtų ar avinų galvomis. To laikotarpio amatininkai pagamino naujo tipo kėdės ir fotelio tipą, kuris buvo su vytomis, suktomis kojomis bei atkalte. Sėdėjimui skirtus baldus aptraukdavo oda arba audeklu, kurį pritvirtindavo varinėmis ar iš bronzos pagamintomis vinimis, o pakraščius paryškindavo kutais. Šio laikotarpio baldai mūsų dienomis taip pat didelė retenybė, tačiau muziejų kolekcijose galime apžiūrėti renesanso laikotarpio pavyzdžių.
Šiandieninė pramonė baldus gamina iš įvairiausių medienos ir net plastiko rūšių. Tačiau dabartinės tendencijos privertė kūrėjus vėl atsižvelgti į gamtą ir į natūralumą. Pasaulyje vis labiau vertinami tikro, natūralaus ir kvepiančio medžio gaminiai. Medžio masyvo baldai pasižymi išskirtine kokybe ir turi išliekamąją vertę. Mediniai baldai mėgiami tų, kurie vertina tradicijas ir ilgaamžiškumą.
2012 m. sausio 3 d., antradienis
Baldų istorija nuo renesanso iki klasicizmo
Renesanso laikotarpiu baldai iš esmės pasikeitė. Iš sunkių, įstatomų ir nejudančių tapo laisvai kilnojamais. Kaip ir pastatai taip ir baldai pradėti puošti karnizais, kolonėlėmis. Renesanso laikotarpiu baldus dažniausiai gamindavo stalių cechai. Savo dirbtuves turėdavo ir nemaža dalis vienuolynų ar dvarų. Baldai pasižymėjo architektūrinėmis formomis, gausiai naudotas raižytas, ornamentuotas medis bei kaulas. Taip pat puošyboje dažnai naudota intarsija (medžio inkrustacija medžiu). Mėgstama žalia, raudona, geltona ir balta spalvos. Iš Vilniaus cecho po dvarus ir miestelėnų namus plito stalai, skrynios, lentynos bei minkši baldai.
Pirmieji minkšti baldai į Lietuvą atkeliavo iš Italijos: pirmąją lovą į savo dvarą parsigabeno Radvilų giminė.
Baroko epocha savo pėdsakus paliko visoje žmonių aplinkoje: architektūroje, taikomojoje dailėje, madoje ir net pačiame gyvenimo būde. Tuo metu atsirado rašomieji stalai, drabužių spintos su įmantriais frontonais, komodos.
Baldus šiuo laikotarpiu tebegamino vienuolynų dirbtuvės ir cechai. Garsiausia buvo Nesvyžiaus šakos Radvilų baldų manufaktūra. Baroko stiliaus baldai labai išsiskyrė gausiu dekoru. Kaip architektūroje taip ir balduose dominavo banguoti, lankstūs siluetai, augaliniai bei geometriniai puošybos motyvai, masyvios proporcijos. Barokinių baldų bruožas – išlenktos, išpūstos, susuktos spirale stalų kojos, bei voliutiški kėdžių porankiai. Minkšti baldai ir krėslai puošiami prabangiais, gėlėtų raštų apmušalais, aksomais, gobelenais bei kutais.
Klasicizmo laikotarpiu bažnytiniai ir pasaulietiniai baldai kuriami anksčiau įkurtose Radvilų, Oginskių, Antano Tyzenhauzo manufaktūrose Kėdainiuose, Biržuose, Bialoje. Kita baldų dalis importuojama iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos. Taip pat baldus tebegamino miestų cechai bei dirbtuvės. Lietuvos klasicizmo laikotarpiu kurti baldai buvo mažiau puošybiški, kuklesnių formų tačiau lengvi ir mobilūs. Gamybai naudota vietinė mediena, tačiau kartais faneruoti raudonmedžiu ar riešutmedžiu. Minkšti baldai, tokie kaip kušetė, minkštasuolis ar sofa puošti skoningais antikinių ornamentų šilkiniais, medvilniniais bei vilnoniais audiniais. Klasicizmo laikotarpio baldai dažnai būdavo tarsi įrėminti, apkaustyti architektūriniu apdaru. Naudojami didybės ir prabangos pojūčius stiprinantys elementai, tokie kaip liūtų galvos, vainikai ar karo atributika.
Baldai kaip praeities liudininkai, atspindi gabių meistrų ir kūrėjų dvasinės kultūros reliktus, simbolius ir motyvus.
Pirmieji minkšti baldai į Lietuvą atkeliavo iš Italijos: pirmąją lovą į savo dvarą parsigabeno Radvilų giminė.
Baroko epocha savo pėdsakus paliko visoje žmonių aplinkoje: architektūroje, taikomojoje dailėje, madoje ir net pačiame gyvenimo būde. Tuo metu atsirado rašomieji stalai, drabužių spintos su įmantriais frontonais, komodos.
Baldus šiuo laikotarpiu tebegamino vienuolynų dirbtuvės ir cechai. Garsiausia buvo Nesvyžiaus šakos Radvilų baldų manufaktūra. Baroko stiliaus baldai labai išsiskyrė gausiu dekoru. Kaip architektūroje taip ir balduose dominavo banguoti, lankstūs siluetai, augaliniai bei geometriniai puošybos motyvai, masyvios proporcijos. Barokinių baldų bruožas – išlenktos, išpūstos, susuktos spirale stalų kojos, bei voliutiški kėdžių porankiai. Minkšti baldai ir krėslai puošiami prabangiais, gėlėtų raštų apmušalais, aksomais, gobelenais bei kutais.
Klasicizmo laikotarpiu bažnytiniai ir pasaulietiniai baldai kuriami anksčiau įkurtose Radvilų, Oginskių, Antano Tyzenhauzo manufaktūrose Kėdainiuose, Biržuose, Bialoje. Kita baldų dalis importuojama iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos. Taip pat baldus tebegamino miestų cechai bei dirbtuvės. Lietuvos klasicizmo laikotarpiu kurti baldai buvo mažiau puošybiški, kuklesnių formų tačiau lengvi ir mobilūs. Gamybai naudota vietinė mediena, tačiau kartais faneruoti raudonmedžiu ar riešutmedžiu. Minkšti baldai, tokie kaip kušetė, minkštasuolis ar sofa puošti skoningais antikinių ornamentų šilkiniais, medvilniniais bei vilnoniais audiniais. Klasicizmo laikotarpio baldai dažnai būdavo tarsi įrėminti, apkaustyti architektūriniu apdaru. Naudojami didybės ir prabangos pojūčius stiprinantys elementai, tokie kaip liūtų galvos, vainikai ar karo atributika.
Baldai kaip praeities liudininkai, atspindi gabių meistrų ir kūrėjų dvasinės kultūros reliktus, simbolius ir motyvus.
2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis
Čiužiniai ir antklodės. Kaip prižiūrėti ir išsirinkti?
Gero miego palydovas – geras čiužinys. Taigi, kaip geriausiai patenkinti savo saldaus miego poreikius? Mokslininkai užsimena, kad čiužinius derėtų keisti kas 7 metus, tačiau dažniausiai tuo rūpinamės, kai keičiame pačią lovą. Lietuviai baldus linkę keisti kas 10 – 15 metų, taigi tinkamas pasirinkimas gali Jus apsaugoti nuo papildomų rūpesčių ir nepageidaujamų išlaidų. Kiekvienas naujas čiužinys tarnaus ilgą laiką, jei tinkamai jį prižiūrėsite. Pirmiausia, nusipirkus naują čiužinį, perskaitykite gamintojo nurodymus kaip teisingai jį eksploatuoti. Derėtų nepamiršti ir to, kad čiužiniai turi būti dedami ant lovos su medinėmis grotelėmis, nes kitu atveju jie nesivėdins ir gali pradėti pelyti. Paklodė apsaugos čiužinį nuo purvo bei alergenų, jei kas dvi savaites ją skalbsite aukštos temperatūros vandenyje. Kas pusmetį reikėtų čiužinį apversti kita puse, kad vienodai būtų naudojamos abi jo pusės ir neatsirastų įdubimų ar iškilimų. Ant čiužinio negalima šokinėti, nes gali būti pažeista jo struktūra ir miegas ant deformuoto paviršiaus nebebus toks mielas ir saldus. Čiužiniai turi būti vėdinami bent kartą per savaitę, bei derėtų nusiurbti jų paviršių dulkių siurbliu. Tuomet išgaruos drėgmė ir dings nemalonūs kvapai.
Išsirinkus gerą čiužinį, reikia pagalvoti ir apie patogią bei šiltą antklodę. Tai aktualu ne tik žiemą, bet ir vasarą. Dažniausiai naudojami trys antklodžių užpildų tipai. Pačios šilčiausios antklodės yra su žąsų pūkų užpildu. Tačiau dėl to, kad jos pačios geriausios, be abejo ir brangiausios. Todėl tokias antklodes vertėtų rinktis tik tiems, kurie nori miegoti itin šiltai. Komforto jausmą suteikia ir tai, kad tokios antklodės yra labai lengvos. Dažniausiai jų gamybai naudojami pūkų ir plunksnų mišiniai, kurie maišomi įvairiomis proporcijomis, norint išgauti skirtingą minkštumą ir lengvumą. Tačiau kuo daugiau antklodėje panaudota žąsų pūkų, tuo didesnė bus kaina. Dažniausiai antklodės pagal gamybos technologiją skirstomos į „kasetines“ ir dygsniuotas. „Kasetinių“ antklodžių privalumas tas, kad užpildas paskirstytas proporcingai tarp specialių pertvarėlių ir nesimaišydamas pasilieka savo vietoje.
Impilai gaminami iš medvilnės audinio turi būti pačios geriausios kokybės, kad nepralįstų patys pūkai. Savo namuose vertėtų turėti bent dviejų rūšių antklodes, tai vasarinę ir žieminę. Jose bus skirtingas užpildo svoris, nuo kurio priklauso ar miegosite šilčiau, ar vėsiau.
Dar vienas antklodžių tipas yra su vilnos užpildu. Nuo gilios senovės gaminti vilnoniai gaminiai pasižymi natūralumu, gera šilumos izoliacija bei oro pralaidumu. Dėl pastarosios sąlygos vilnoniai audiniai tinkami naudoti ištisus metus, nepriklausomai nuo sezono. Dar viena unikali vilnos pluošto savybė – vandens garų sugėrimas. Miegant iš žmogaus organizmo išsiskiria prakaitas, todėl norint atsibusti be drėgmės pojūčio, rekomenduojama miegoti po vilnos užpildo antklode. Vilnoniai audiniai teigiamai veikia odą ir sąnarius, be to – gerina kraujotaką, o tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie dažniau skundžiasi vėsiomis rankomis ar kojomis. Vilnonėms antklodėms dažniausiai naudojama gryna avių vilna, tačiau pasitaiko ir ypač švelnių Merinoso avių ar alpakų vilnos užpildų. Tokias antklodes patartina valyti sausai ir vėdinti, nes vilna – natūralus audinys ir naudojimo pradžioje gali turėti specifinį kvapą.
Trečias dažnai naudojamas užpildas antklodėms – silikonizuotas poliesteris. Tai sintetinis pluoštas, tačiau laidus orui bei geba sugerti drėgmę. Tokio užpildo savybės artimos natūraliems audiniams, tačiau šių priežiūra daug paprastesnė, nes juos galima ne tik skalbti, bet net ir virinti aukštoje vandens temperatūroje.
Išsirinkus gerą čiužinį, reikia pagalvoti ir apie patogią bei šiltą antklodę. Tai aktualu ne tik žiemą, bet ir vasarą. Dažniausiai naudojami trys antklodžių užpildų tipai. Pačios šilčiausios antklodės yra su žąsų pūkų užpildu. Tačiau dėl to, kad jos pačios geriausios, be abejo ir brangiausios. Todėl tokias antklodes vertėtų rinktis tik tiems, kurie nori miegoti itin šiltai. Komforto jausmą suteikia ir tai, kad tokios antklodės yra labai lengvos. Dažniausiai jų gamybai naudojami pūkų ir plunksnų mišiniai, kurie maišomi įvairiomis proporcijomis, norint išgauti skirtingą minkštumą ir lengvumą. Tačiau kuo daugiau antklodėje panaudota žąsų pūkų, tuo didesnė bus kaina. Dažniausiai antklodės pagal gamybos technologiją skirstomos į „kasetines“ ir dygsniuotas. „Kasetinių“ antklodžių privalumas tas, kad užpildas paskirstytas proporcingai tarp specialių pertvarėlių ir nesimaišydamas pasilieka savo vietoje.
Impilai gaminami iš medvilnės audinio turi būti pačios geriausios kokybės, kad nepralįstų patys pūkai. Savo namuose vertėtų turėti bent dviejų rūšių antklodes, tai vasarinę ir žieminę. Jose bus skirtingas užpildo svoris, nuo kurio priklauso ar miegosite šilčiau, ar vėsiau.
Dar vienas antklodžių tipas yra su vilnos užpildu. Nuo gilios senovės gaminti vilnoniai gaminiai pasižymi natūralumu, gera šilumos izoliacija bei oro pralaidumu. Dėl pastarosios sąlygos vilnoniai audiniai tinkami naudoti ištisus metus, nepriklausomai nuo sezono. Dar viena unikali vilnos pluošto savybė – vandens garų sugėrimas. Miegant iš žmogaus organizmo išsiskiria prakaitas, todėl norint atsibusti be drėgmės pojūčio, rekomenduojama miegoti po vilnos užpildo antklode. Vilnoniai audiniai teigiamai veikia odą ir sąnarius, be to – gerina kraujotaką, o tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie dažniau skundžiasi vėsiomis rankomis ar kojomis. Vilnonėms antklodėms dažniausiai naudojama gryna avių vilna, tačiau pasitaiko ir ypač švelnių Merinoso avių ar alpakų vilnos užpildų. Tokias antklodes patartina valyti sausai ir vėdinti, nes vilna – natūralus audinys ir naudojimo pradžioje gali turėti specifinį kvapą.
Trečias dažnai naudojamas užpildas antklodėms – silikonizuotas poliesteris. Tai sintetinis pluoštas, tačiau laidus orui bei geba sugerti drėgmę. Tokio užpildo savybės artimos natūraliems audiniams, tačiau šių priežiūra daug paprastesnė, nes juos galima ne tik skalbti, bet net ir virinti aukštoje vandens temperatūroje.
2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis
Įdomūs istorijos faktai apie čiužinius
Ar galite įsivaizduoti miegojimą ant akmenų ar ant nešvarių gyvūnų kailių? Tikriausiai, kad pirmuosius kelis mėnesius patogiai įsitaisyti jums nepavyktų. Juk šiandieniniai čiužiniai lovoms yra per daug patogūs, kad jų būtų galima atsisakyti. Tiesa, dar prieš 1000 metų žmonės apie šiandienines lovas ir čiužinius negalėjo įsivaizduoti.
Grįžkime į laikus, kai pagrindinis įrankis buvo akmuo. Tai akmens amžius. Tuo metu žmonės gyveno urvuose, o miegodavo labai paprastai: pasidėdavo akmenis, ant jų sumesdavo kailių liekanas, žoles ar bet kokius kitus minkštesnius daiktus ir ant jų užklodavo gyvūnų kailius. Taip žmonės apsisaugodavo nuo iš žemės sklindančio šalčio. Užsiklodavo jie taip pat jau minėtais kailiais. Kartais taip miegoti tekdavo net susispaudus su keliais savo genties nariais. Žiemos didžiojoje Europos dalyje būdavo dar atšiauresnės. Ar šiandien sugebėtumėte nors vieną žiemos naktį išbūti lauke nesušalę?
Egipte iš palmių lapų buvo gaminamos pagalvėlės. Egiptiečiai jau mokėjo gaminti medžiagas, taigi, įvairių gyvūnų kailiai buvo naudojami rečiau. Vis dėlto vadinamos „lovos“ pagrindas buvo šalti akmenys.
Kiek vėliau Viduriniuose Rytuose, musulmoniškuose kraštuose jau buvo sukurti čiužiniai. Jų forma buvo panaši į šiuolaikinių čiužinių formą. Tiesa, jų turinys vis dar buvo džiovintos žoles ir kiti paprasti aplink mus esantys daiktai. Verčiant iš arabų kalbos žodis „čiužinys“ reiškė – „daiktas, kuris numetamas ant grindų“. Čiužiniai lovoms nebuvo pritaikyti, tuomet jie būdavo dedami ant grindų.
Vis dažniau susiduriant europietiškoms ir musulmoniškoms kultūroms vyko abipusiai mainai. Vienas iš dalykų, kurį europiečiai atgabeno į namus buvo čiužiniai. Jau Europoje viduramžiais buvo sugalvotos į šiuolaikines panašios lovos. Aišku, ir anksčiau buvo panašių bandymų pagerinti miego sąlygas, tačiau į dabartines panašios lovos atsirado būtent Europoje.
XX a. antroje pusėje technologijos pakeitė daugelį mūsų gyvenimo sričių. Viena iš jų ir čiužiniai lovoms. Jie buvo pradėti gaminti iš tobulesnių, geresnį miegą garantuojančių medžiagų. Kailiai šiandien yra tik prabangos prekes. Juos savo savybėmis pranoko žmonių sukuriami audiniai ir kitos medžiagos. Tuo tarpu ant akmenų miegoti pasiryžtų tik labai retas nepatogumų nebijantis žmogus.
Grįžkime į laikus, kai pagrindinis įrankis buvo akmuo. Tai akmens amžius. Tuo metu žmonės gyveno urvuose, o miegodavo labai paprastai: pasidėdavo akmenis, ant jų sumesdavo kailių liekanas, žoles ar bet kokius kitus minkštesnius daiktus ir ant jų užklodavo gyvūnų kailius. Taip žmonės apsisaugodavo nuo iš žemės sklindančio šalčio. Užsiklodavo jie taip pat jau minėtais kailiais. Kartais taip miegoti tekdavo net susispaudus su keliais savo genties nariais. Žiemos didžiojoje Europos dalyje būdavo dar atšiauresnės. Ar šiandien sugebėtumėte nors vieną žiemos naktį išbūti lauke nesušalę?
Egipte iš palmių lapų buvo gaminamos pagalvėlės. Egiptiečiai jau mokėjo gaminti medžiagas, taigi, įvairių gyvūnų kailiai buvo naudojami rečiau. Vis dėlto vadinamos „lovos“ pagrindas buvo šalti akmenys.
Kiek vėliau Viduriniuose Rytuose, musulmoniškuose kraštuose jau buvo sukurti čiužiniai. Jų forma buvo panaši į šiuolaikinių čiužinių formą. Tiesa, jų turinys vis dar buvo džiovintos žoles ir kiti paprasti aplink mus esantys daiktai. Verčiant iš arabų kalbos žodis „čiužinys“ reiškė – „daiktas, kuris numetamas ant grindų“. Čiužiniai lovoms nebuvo pritaikyti, tuomet jie būdavo dedami ant grindų.
Vis dažniau susiduriant europietiškoms ir musulmoniškoms kultūroms vyko abipusiai mainai. Vienas iš dalykų, kurį europiečiai atgabeno į namus buvo čiužiniai. Jau Europoje viduramžiais buvo sugalvotos į šiuolaikines panašios lovos. Aišku, ir anksčiau buvo panašių bandymų pagerinti miego sąlygas, tačiau į dabartines panašios lovos atsirado būtent Europoje.
XX a. antroje pusėje technologijos pakeitė daugelį mūsų gyvenimo sričių. Viena iš jų ir čiužiniai lovoms. Jie buvo pradėti gaminti iš tobulesnių, geresnį miegą garantuojančių medžiagų. Kailiai šiandien yra tik prabangos prekes. Juos savo savybėmis pranoko žmonių sukuriami audiniai ir kitos medžiagos. Tuo tarpu ant akmenų miegoti pasiryžtų tik labai retas nepatogumų nebijantis žmogus.
2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis
Čiužiniai lovoms
Istorija byloja, jog senovės graikai bei romėnai miegojo ant meldais, šienu ar pūkais kimštų maišų - čiužinių pirmtakų. Europoje čiužiniais mėgavosi tik aukštuomenės atstovai. Tuomet čiužiniai būdavo gaminami sujungiant mažas pagalvėles viena su kita. Tik nuo XIX a. čiužiniai išplito eilinių žmonių tarpe.
Renkantis čiužinį svarbu apsispręsti kokio kietumo ir iš kokių medžiagų pagamintas čiužinys Jums labiausiai tinkamas. Išskiriamos trys čiužinių kietumo kategorijos, priklausančios nuo žmogaus kūno svorio. Taigi jei sveriate iki 60 kilogramų galite drąsiai rinktis minkštą čiužinį. Jei jūsų svoris yra iki 80 kilogramų – tiks vidutinio kietumo čiužinys. Tačiau jei kūno svoris viršija 80 kilogramų ribą – patartina rintis trečios kategorijos – kietą čiužinį. Rekomenduojamas čiužinio storis suaugusiam žmogui negali būti mažesnis nei 15 centimetrų.
Kokybiški čiužiniai vaikams – jų gero miego ir tėvelių ramybės užtikrinimo garantas. Svarbiausia čiužinio paskirtis yra išlaikyti kūno padėtį stuburo atžvilgiu tiesioje pozicijoje. Taigi kuo geriau paskirstomas žmogaus kūno svoris, tuo labiau atsipalaiduoja raumenys ir miegas tampas gilesnis. Medžiagas, iš kurių gaminami šiuolaikiniai čiužiniai, galima suskirstyti į dvi rūšis, tai sintetiniai ir natūralaus pluošto.
Natūralūs čiužiniai gaminami iš natūralaus latekso, kokoso pluošto, šiaudų ar net jūros dumblių. Tokie čiužinai retai viršija 12 centimetrų storį, savyje neturi metalų ar kitų cheminių medžiagų. Čiužiniai lovoms iš natūralių užpildų beveik nekaupia mikroskopinių erkučių, kurios dažniausiai kaupiasi patalynėje. Taip pat tokie čiužiniai vaikams tarnaus ilgiau, nei poroloniniai. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad lateksiniai čiužiniai skatina prakaitavimą, taip pat sudėtingesnė jų priežiūra. Nors sintetiniai čiužiniai dažnai yra antialergiški, tačiau negalavimus sukelia dėl nenatūralios savo sudedamųjų dalių kilmės.
Čiužiniai vaikams priskiriami ypatingai gaminių kategorijai. Kūdikiams dažniausiai naudojami kokoso pluošto čiužiniai. Poliuretaniniai arba tiesiog poroloniniai čiužiniai vaikams yra nebrangūs, tačiau nepralaidūs orui ir mažai elastingi. Dažnai čiužiniai vaikams naudojami dvipusiai, tai kokoso plaušų ir grikių lukštų. Pirmus metus rekomenduojama mažyliui miegoti ant kokosinės pusės, o vėliau ant grikių lukštų. Jei Jūsų vaikas nėra alergiškas, drąsiai galite rinktis bet kurią čiužinių rūšį.
Renkantis čiužinį svarbu apsispręsti kokio kietumo ir iš kokių medžiagų pagamintas čiužinys Jums labiausiai tinkamas. Išskiriamos trys čiužinių kietumo kategorijos, priklausančios nuo žmogaus kūno svorio. Taigi jei sveriate iki 60 kilogramų galite drąsiai rinktis minkštą čiužinį. Jei jūsų svoris yra iki 80 kilogramų – tiks vidutinio kietumo čiužinys. Tačiau jei kūno svoris viršija 80 kilogramų ribą – patartina rintis trečios kategorijos – kietą čiužinį. Rekomenduojamas čiužinio storis suaugusiam žmogui negali būti mažesnis nei 15 centimetrų.
Kokybiški čiužiniai vaikams – jų gero miego ir tėvelių ramybės užtikrinimo garantas. Svarbiausia čiužinio paskirtis yra išlaikyti kūno padėtį stuburo atžvilgiu tiesioje pozicijoje. Taigi kuo geriau paskirstomas žmogaus kūno svoris, tuo labiau atsipalaiduoja raumenys ir miegas tampas gilesnis. Medžiagas, iš kurių gaminami šiuolaikiniai čiužiniai, galima suskirstyti į dvi rūšis, tai sintetiniai ir natūralaus pluošto.
Natūralūs čiužiniai gaminami iš natūralaus latekso, kokoso pluošto, šiaudų ar net jūros dumblių. Tokie čiužinai retai viršija 12 centimetrų storį, savyje neturi metalų ar kitų cheminių medžiagų. Čiužiniai lovoms iš natūralių užpildų beveik nekaupia mikroskopinių erkučių, kurios dažniausiai kaupiasi patalynėje. Taip pat tokie čiužiniai vaikams tarnaus ilgiau, nei poroloniniai. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad lateksiniai čiužiniai skatina prakaitavimą, taip pat sudėtingesnė jų priežiūra. Nors sintetiniai čiužiniai dažnai yra antialergiški, tačiau negalavimus sukelia dėl nenatūralios savo sudedamųjų dalių kilmės.
Čiužiniai vaikams priskiriami ypatingai gaminių kategorijai. Kūdikiams dažniausiai naudojami kokoso pluošto čiužiniai. Poliuretaniniai arba tiesiog poroloniniai čiužiniai vaikams yra nebrangūs, tačiau nepralaidūs orui ir mažai elastingi. Dažnai čiužiniai vaikams naudojami dvipusiai, tai kokoso plaušų ir grikių lukštų. Pirmus metus rekomenduojama mažyliui miegoti ant kokosinės pusės, o vėliau ant grikių lukštų. Jei Jūsų vaikas nėra alergiškas, drąsiai galite rinktis bet kurią čiužinių rūšį.
2011 m. lapkričio 8 d., antradienis
Patogesnis miegas ar daugiau erdvės?
Daug žmonių norėdami sutaupyti erdvės savo namuose vietoj senų gerų įprastų lovų nusiperka sofas – lovas. Pagrindinis argumentas – suskleidus sofą-lovą kambaryje atsiranda daugiau erdvės, o paprasta lova užima daug vietos visada. Jos negali nei susiskleisti, nei išsiskleisti. Šiame straipsnyje aptarsime abiejų šių baldų pliusus ir minusus.
Išskleidžiamos sofos – lovos yra labai praktiškas daiktas. Šis baldas neužima daug vietos, dienos metu ant sofos galima patogiai atsisėsti ir žiūrėti televizorių, pasodinti svečius ar patogiai įsitaisius su nešiojamu kompiuteriu naršyti internete. Tiesa, šie pliusai neatperka vieno didelio didžiosios dalies šių sofų-lovų minuso. Įprasti čiužiniai lovoms šiems „transformeriams“ netinka. Reikia ieškoti patogaus ir tinkamo dydžio čiužinio arba tenkintis ne pačiu patogiausiu miegu.
Įprastos lovos užima daugiau vietos. Nors jos beveik niekada neturi minkštų atramų, ant kurių būtų galima atsisėsti, įsitaisyti dienos metu vis tiek įmanoma. Galima atsigulti arba atsilošti į šalia lovos esančią sieną. Vis dėlto šiuos nepatogumus atperka galimybė miegoti ant patogaus čiužinio. Tikrai geri čiužiniai lovoms miego kokybę pakelia į naują lygį.
Miego kokybė ypač aktuali jūsų vaikams. Taigi, čiužiniai vaikams turėtų būti jūsų, kaip vieno iš tėvų prioritetas. Neverta taupyti vietos vaiko kambaryje. Verčiau įsigyti įprastą lovą ir gerą čiužinį. Jokia sofa-lova malonumo miegoti ant tokio čiužinio neatpirks.
Kalbant apie sofas-lovas ir įprastas lovas verta paminėti, kad nuolat miegoti ant išskleidžiamos lovos gali būti netgi žalinga. Minkštų baldų atramos būna pripildytos įvairių medžiagų. Kitaip nei čiužiniai, šios medžiagos nėra pritaikytos kovoti su žmogaus sveikatai pavojingais mikroorganizmais. Juose jie dauginasi ir per ilgą laiką gali sukelti lėtines ligas. Dėl šios priežasties čiužiniai vaikams, kurių organizmas yra jautresnis ligoms ar vaikams, kurie turi problemų dėl alergijų, yra daug geresnis pasirinkimas.
Be to, šiandien namuose praleidžiame vis mažiau laiko. Darbus dažniausiai paliekame darbe, vakare su draugais susitinkame mieste, grįžtame namo tik pernakvoti ir tą pačią istoriją kartojime kitą dieną ir net savaitgaliais. Galbūt neverta taupyti erdvės miegamajame, kur ateiname tik miegoti?
Išskleidžiamos sofos – lovos yra labai praktiškas daiktas. Šis baldas neužima daug vietos, dienos metu ant sofos galima patogiai atsisėsti ir žiūrėti televizorių, pasodinti svečius ar patogiai įsitaisius su nešiojamu kompiuteriu naršyti internete. Tiesa, šie pliusai neatperka vieno didelio didžiosios dalies šių sofų-lovų minuso. Įprasti čiužiniai lovoms šiems „transformeriams“ netinka. Reikia ieškoti patogaus ir tinkamo dydžio čiužinio arba tenkintis ne pačiu patogiausiu miegu.
Įprastos lovos užima daugiau vietos. Nors jos beveik niekada neturi minkštų atramų, ant kurių būtų galima atsisėsti, įsitaisyti dienos metu vis tiek įmanoma. Galima atsigulti arba atsilošti į šalia lovos esančią sieną. Vis dėlto šiuos nepatogumus atperka galimybė miegoti ant patogaus čiužinio. Tikrai geri čiužiniai lovoms miego kokybę pakelia į naują lygį.
Miego kokybė ypač aktuali jūsų vaikams. Taigi, čiužiniai vaikams turėtų būti jūsų, kaip vieno iš tėvų prioritetas. Neverta taupyti vietos vaiko kambaryje. Verčiau įsigyti įprastą lovą ir gerą čiužinį. Jokia sofa-lova malonumo miegoti ant tokio čiužinio neatpirks.
Kalbant apie sofas-lovas ir įprastas lovas verta paminėti, kad nuolat miegoti ant išskleidžiamos lovos gali būti netgi žalinga. Minkštų baldų atramos būna pripildytos įvairių medžiagų. Kitaip nei čiužiniai, šios medžiagos nėra pritaikytos kovoti su žmogaus sveikatai pavojingais mikroorganizmais. Juose jie dauginasi ir per ilgą laiką gali sukelti lėtines ligas. Dėl šios priežasties čiužiniai vaikams, kurių organizmas yra jautresnis ligoms ar vaikams, kurie turi problemų dėl alergijų, yra daug geresnis pasirinkimas.
Be to, šiandien namuose praleidžiame vis mažiau laiko. Darbus dažniausiai paliekame darbe, vakare su draugais susitinkame mieste, grįžtame namo tik pernakvoti ir tą pačią istoriją kartojime kitą dieną ir net savaitgaliais. Galbūt neverta taupyti erdvės miegamajame, kur ateiname tik miegoti?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)